Laiškas mamai

Miela mama,

Pagaliau rašau tau iš buto, į kurį jau įsikrausčiau su geraisiais man and van east London. Jeigu būčiau turėjusi tik tiek daiktų, kiek jų iš tiesų atsivežiau iš Lietuvos, tai yra, tas tris languotus krepšius su daiktais, tai nebūtų reikėję ir tų east London man with a van. Bet Eglė su šeima buvo labai geri ir visą tą mėnesį, kol gyvenau pas juos, rinko visokius įvairiose vietose atiduodamus daiktus, ir juos dėjo į sandėlį. Vakar perkraustytojai juos visus surinko, taip pat ir mano terbas, ir atvežė į naują butą.

Eglės šeima sugebėjo surinkti man neblogą sofą, taip pat kelias padorias spintas, du stalus, krūvą stalų, lentynas. Tai baldai, kurių būčiau neturėjusi, jeigu ne jie. Dabar reikės tik rasti, kuo juos užpildyti. Liūdnai atrodo virtuvė, kai indaujoje tik vienas puodelis, viena lėkštė ir vienas peilis. Tačiau tikiu, kad, kai prasimušiu čia labiau ir Londonas man pasidarys antrais namais su daug daugiau daiktų. Iš kitos pusės, galvoju, kam tiek daug tų daiktų, juk galima ir vos su keliais apsieiti. Mes taip dažnai mėgstame apsikrauti tiesiog begale daiktų, kurių paskui niekur nepanaudojame, tik maždaug žinome, kad juos turime, ir toks mūsų būna pasididžiavimas.

Praėjusią savaitę taip pat prasidėjo mano pirmoji darbo savaitė fabrike. Nustebau, kad jame dirba tiek daug lenkų, latvių, lietuvių. Iš pradžių labai nudžiugau, kai sužinojau, kad bus ir daugiau lietuvių, nes visada smagiau tada, kai yra savų. Bet greitai pamačiau, kad suklydau – jau geriau čia jų nebūtų, rumunai ir bulgarai mums, lietuvėms, daug draugiškesni. Nepatikėtum, kokios intrigos verda fabrike tarp lenkų ir lietuvių. Ir viskas tik dėl kerių svarų prie atlyginimo. Yra darbo vietos, kurių labiau nori vieni, yra tokios, kurios sunkesnės, dėl to vyksta kažkokie trukdymai dirbti, skundimai, kad pasirodytum prieš kitus blogesnis. Man po trijų dienų tvenkėsi ašaros akyse, kai mane lenkė paskundė dėl to, ko nepadariau. Bet nieko, tikiuosi, viskas bus gerai. Žinojau, ko važiuoju, žinojau, kad taip gali būti. Be to, žinau, kad tai laikina. Tik atidirbsiu savo paskolą, dar šiek tiek pasitaupysiu butui, dar šiek tiek Antanukomokslams, ir tada jau grįšiu į Lietuvą. Labai jus visus myliu ir bučiuoju, tikiuosi, greitai įsivesiu internetą ir galėsiu jums per jį paskambinti.

Linkėjimai,

Onutė

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *